- užnikti
- 1 užnìkti 1. intr. smarkiai pradėti, įsitraukti ką daryti: Kaip tik parvažiavo, tuoj užniko kištis prie visokių darbų tvarkos KlvrŽ. Kad čia buvo užnìkę rūkti! Plt. Kosulys smauga – kad užniks kosėti, nė dvasios nebatgauna Užv. Kad užniks gi šaudyt! Kp. Bet ir jūs, darbai, mus vėl užnìksite dovyt K.Donel. Pradės kortomis mušti arba užniks dainuoti Žem. Kaip žmogų sutinku, kaip regint raišti užninku JD84. ║ įsismaginti: Ana užniko šokti, kaip biesu pasidergusi J. 2. tr. užpulti: Mindaugas beregint užniko Palacką prš. Ar šunys užnìkę papjovė tą katiną, ar kas nušavo? Užv. Vieną vyrą buvo užnìkę vilkai Grg. ║ apspisti, apstoti: Pagelbėk, susiede, vėl piršliai užniko Db. ║ užpulti gausiai įsiveisus: Užnìks tie gyviai, kurie kanda ubagus didžiai Šlu. Mūsų kopūstus vabalai užnìko Up. Žvirbliai užnìko aną Prk. ║ smarkiai prispausti (apie ligas): Jį užniko kojų gėla rš. Visokios ligos gali žmogų užnikti Vd. 3. tr. užtikti, užklupti: Toki speigai tenai jus užniko, jog kryžnešiai ir jų gyvoliai iššalo S.Dauk. Didį grobį, lig neužnikus kryžeiviams, numie išvarė S.Dauk. Nidos žvejai buvo audros užnikti, bet dar spėjo laiku priplaukti prie krašto prš. 4. žr. 1 apnikti 2: Išdūmiau raitas į kalnus išsklaidyt minčių, užnikusių mano protą rš. \ nikti; antnikti; apnikti; atnikti; įnikti; panikti; sunikti; užnikti
Dictionary of the Lithuanian Language.